Palydos žodis Eilinio partizano atsiminimams, arba apie tris laiko aplinkybes

Šių atsiminimų autorius Aleksas Šemeta gimė 1903 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Pirmasis pasaulinis pasiglemžė ir tėvą, ir mamą, vyriausiąjį brolį Joną, našlaičiais palikdamas keturis brolius ir dvi seseris. Po visų skaudžių netekčių šeimos galva tapo Feliksas (g.1897-06-01 Gubernijos kaime)^[1] šešeriais metais vyresnis už Aleksą.

Knygos skaitytojai jau žino Alekso Šemetos papasakotą Kužių partizanų būrio kroniką, kurios istorinės ribos yra labai konkrečios: 1919 metų vasaros pabaiga ir žiemiškas gruodžio šaltis.

Karo istorikas, pulkininkas Kazys Ališauskas „Kario“ žurnale publikavęs istorinę apžvalgą, skirtą kovų su bermontininkais 50-mečio sukakčiai prisiminti, apie partizanų veiklą Šiauliuose ir jų apylinkėse to laikmečio situaciją apibūdina:

Bermontininkams Lietuvoje įsigalėjus, prasidėjo reikštis partizanų veikla, pradžioje silpnai, vėliau išsiplėtė ir bermontininkam pridarė daug žalos. Kol veikė karo komendantūros ir savivaldybės, vietos gyventojai kreipdavosi su skundais pas savuosius ir prašydavo jų pagalbos. Komendantūras likvidavus, kitas privertus pasitraukti, vietos gyventojams nieko nebeliko, kaip tik patiems gintis. Tuo metu bermontininkų užimtose vietose ir pasireiškė partizanų veikla. Pradžioje ji buvo pakrika, vėliau organizuota ir rimta. Vadais tapdavo sumanesnieji ir drąsesnieji. Virgoličiui užėmus Šiaulius, pagyvėjo bermontininkų šėlimas. Rusų kolonistų tarpe nuolatos buvo gausu kriminalinio elemento — arkliavagių. Jų tarpe bermontininkai susirasdavo gerų talkininkų^[2].

Karo istorikų duomenimis, kovoje su bermontininkais šaulių bei partizanų veikla buvo labiau sujungta, ypač 1919 metų spalio – gruodžio mėnesiais. Iš tiesų Lietuvos padėtis tuo laiku buvo ypač sunki, nes dar buvo nesibaigęs karas su bolševikais, nors daugelis laikė, jog jie jau buvo išvyti iš Lietuvos teritorijos ribų, taip pat įtampą kėlė tai, kad lenkai nuolatos po truputį užiminėjo vis didesnius Lietuvos žemės plotus^[3]. Vienu metu prie Kauno buvo priartėta net 40-50 km atstumu, o kur dar lenkų grasinimai užimti strategiškai svarbų plentą Ukmergė-Utena-Zarasai!

Kalbant apie Šiaulių kraštą, atmintyje iškart iškyla trečioji grėsmė ką tik gimusiai Lietuvos Respublikai. Tai bermontininkų daliniai. Tuo metu jie buvo užėmę Tauragės-Šiaulių-Joniškio ir Radviliškio-Mažeikių geležinkelio ruožus su Šiaulių, Radviliškio, Joniškio ir Kuršėnų miestais, taip pat ir Tauragės-Šiaulių-Joniškio plentą bei gana platų ruožą abipus šių kelių. Kariuomenės vadovybė ką tik galėdama telkė į frontą prieš bermontininkus^[4]. Tad natūralu, jog šiame regione atsirado nemažai ką tik sukurtos naujos karinės organizacijos – Šaulių sąjungos darinių, kurie šiuo laiku veikė partizanų būrių forma. Kadangi kautynėse Šaulių sąjungos daliniai tiesiogiai nedalyvavo, tai jų aktyvi, partizaninė veikla priešų užimtose vietovėse buvo labai didelė parama lietuviškai kariuomenei.

Apie Šiaulių Laikinojo partizanų štabo įsikūrimo aplinkybes karo istorikas, pulkininkas Kazys Ališauskas rašo:

Kaune, Šaulių sąjungos centre, kilo sumanymas partizanus remti, palaikyti jų nuotaiką ir geriau juos organizuoti. Šiauliuose įsisteigė „Laikinasis partizanų štabas”, kuris perėmė partizanų-šaulių vadovavimą. Šaulių-partizanų veikla buvo įvairi. Jie puldinėdavo priešą, rinkdavo žinias, ardė susisiekimo ir susižinojimo priemones, gynė gyventojus nuo bermontininkų plėšimų ir t. t. Bermontininkams pasitraukus, jie perėmė saugoti valstybinį turtą, susisiekimo ir susižinojimo priemones. Lietuvos kariuomenei atvykus, turtą perduodavo kariuomenei, bei vietoje suorganizuotai milicijai^[5].

Taigi į bermontininkų užimtus Šiaulius lapkričio pradžioje slapta atvyko Šaulių sąjungos atstovai V. Požėla ir R. Skipitis, ten jau rado besidarbuojantį K. Bielinį ir įsteigė Laikinąjį partizanų štabą. Po kelių savaičių R. Skipitį pakeitė S. Lukauskaitė-Jasaitienė, nes po Radviliškio kautynių R. Skipitis gavo vyresnybės nurodymą grįžti į Kauną. Bene svarbiausias štabo uždavinys buvo sutelkti aktyvią partizaninę veiklą prieš bermontininkus, žvalgyba ir žinių tiekimas fronto štabui. Įvairiuose šaltiniuose ir liudijimuose pabrėžiama, kad šiam štabui nuoširdžiai ir energingai talkininkavo daugelis Šiaulių miesto ir apylinkių lietuvių^[6].

Istorikas K. Ališauskas, dar tarpukariu išstudijavęs Šaulių sąjungos archyvą, nurodo, kad Šiaulių partizanų veiklos teritorijas^[7]. Tai Amaliai, Bridai, Gruzdžiai, Kėbliai, Kuršėnai, Kužiai, Lepšiai, Lukšiai, Meškuičiai, Naisių dvaras, Nutaučiai, Pakarčiūnai, Pamūšio dvaras, Papilė, Sereikių kaimas, Skaudviliai, Tuločiai, Vijoliai, Žeimiai-Šapnagiai. Ten pat autorius išskiria Kužių partizanų būrį, rašydamas, kad intensyviai pasireiškė F. Šemetos partizanų būrys, kuris veikė Kuršėnų-Kužių ir Šiaulių apylinkėse. Tarp daugelio uždavinių atliko šiuos svarbesniuosius: žvalgė ir rinko žinias apie priešą, kurias teikė Lietuvos kariuomenės vadovybei; gynė vietos gyventojus nuo plėšikavimų ir rekvizicijų; ardė priešo ryšių tinklą^[8]. Istorikas dr. Vytautas Leščius monografijoje „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918-1920“ vardydamas žymesnius Šiaulių krašto partizanus ir jų rėmėjus rašo, kad Feliksas Šemeta su broliais Ipolitu ir Aleksandru įsteigę garsų Kužių būrį, ginklais aprūpindavo  net Telšių komendantūrą ir Joniškio batalioną^[9].

Praėjus septyniolikai metų nuo lemtingų kovų, 1936 metais štabo narė Z. Lukauskaitė-Jasaitienė straipsnyje „Šiaulių partizanų štabas-okupantų siaubas“, aprašydama partizanų šabo veiklos ypatumus, istorinius aspektus, labai pagarbiai ir šiltai atsiliepia apie gausesnių, aktyvesnių šiauliečių būrių vadus ir tų būrių veiklą, išskirdama Felikso Šemetos vadovaujamą Kužių partizanų būrį^[10].

Kaip iš Alekso Šemetos atsiminimų jau žinome, namie vyriausiuoju likęs brolis Feliksas – Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvinskio idėjų šalininkas ir aktyvus palaikytojas, į kovą su krašto priešais, partizaninę veiklą įtraukė beveik visą savo šeimyną. Dvidešimtmetis brolis Ipolitas^[11], besidarbuojantis Gubernijos geležinkely, ne ką vyresnės seserys Anelė^[12] (g. 1893) ir Ona^[13] (g. 1895) ir penkiolikmetis Šiaulių gimnazistas Aleksandras^[14]. Jauniausiajam Vytautui^[15] dar tik dešimt, bet pasižvalgyti po Gubernijos priemiestį ir žinią namo atnešti ar nunešti kam reikia vaikis gali. Taigi karo audrų ir kovos už laisvę įsupta visa Šemetų šeima. Kaip ir visi Šiauliai. Kaip ir visa tuo laiku Lietuva.

Šiaulių krašto, taip pat ir Kužių partizanų kovų faktai užfiksuoti 1925 metų išleistame antrajame „Karo archyvo“ numeryje^[16]. Lakoniškoje faktų suvestinėje galima rasti ir Alekso Šemetos atsiminimuose aprašytų įvykių kroniką. Tai kovos Kužiuose ir Amaliuose, Vijoliuose ir Gubernijoje. Tačiau įdomi detalė šioje publikacijoje tai atskirai spausdinamas „Šemeto būrio veikimo dienynas“, kuriame telegrafiniu stiliumi išvardyti Kužių partizanų žygiai nuo lapkričio 19 iki gruodžio 3 dienos. Be to, užfiksuotas kone skaudžiausias faktas visai Šemetų šeimai – lapkričio 26 dieną vokiečiai sudegino tėviškę Smiltynės kaime.

Su kulkosvaidžiais vokiečiai atvyko plėšti Riškiškės dvarą. Mes juos apšaudėme. Vokiečiai tuoj atsitraukė, turėdami 7 užmuštus. Jie sudegino mūsų būrio vado Šemetos trobesius su visu turtu ir areštavo jo jaunesnįjį penkiolikos metų brolį^[17].

Šis įvykis Alekso Šemetos papasakotoje istorijoje nepaminėtas. Kaip ir kitas, manytina, labai svarbus jo gyvenimo faktas, kad dalyvaudamas kautynėse su bermontininkais, 1919 metų lapkričio 18 dieną, atakuojant bermontininkų karinį krovininį traukinį prie Andriejavos dvaro jaunasis partizanas buvo sužeistas^[18].

Apie sudegintą Šemetų tėviškę ir vokiečių kalėjimą Šiauliuose Aleksas Šemeta labai vaizdingai ir įdomiai papasakojo nepriklausomos Lietuvos spaudoje 1936 metais Šiauliuose leistame savaitraštyje „Įdomus Mūsų Momentas“. Šiame laikraštyje 1936 metais buvo spausdinamas buvusių Šiaulių partizanų Igno Avižonio, Stasio Mockaus, Liudo Baltučio, Jono Murkos, K. Ubeikos, Z. Lukauskaitės-Jasaitienės, brolių Ipolito ir Aleksandro (Alekso) Šemetų  atsiminimai. Keliose publikacijose, kurioms laikraščio redakcija prideda rubriką „Drąsiausių Lietuvos partizanų – Felikso, Ipolito ir Aleksandro nepaprasti žygiai“^[19] Aleksas Šemeta pasakoja apie Kužių partizanų kovas pradedant nuo pirmųjų šūvių ties Amaliais, mūšiu Smeltynėje^[20], baigiant pasakojimu „Šiaulietis partizanas bermontininkų nelaisvėje“^[21].

Beje, vieno iš Šiaulių partizanų štabo vadovų Kipro Bielinio rankraštyne, saugomame nacionalinėje Martyno Mažyvdo bibliotekoje yra saugoma ir lietuviškoji Bermontiada. Tarp gausių K. Bielinio surinktų partizanų kovų dalyvių atsiminimų, kurie ir pavadinti ,,Bermontiados laikų atsiminimai“, yra ir Alekso Šemetos. Jo atsiminimai šioje Bermontiadoje datuojami 1934 metų kovo 4 dieną Pašvitinyje^[22]. Šių eilučių autorė, susipažinusi su  Alekso Šemetos atsiminimais K. Bielinio fonde ir palyginusi tekstus, publikuotus savaitraštyje„Įdomus Mūsų Momentas“, mano, jog būtent didžioji dalis šitos atsiminimų versijos ir buvo spausdinta periodikoje tarpukario Šiauliuose. Taip pat galima manyti, jog būtent pats Kipras Bielinis ir rinko šią medžiagą, kovų su bermontininkais dalyvių atsiminimus ir pasiūlė juos publikuoti ketvirtajame dešimtmetyje buvusiam  populiariam Šiaulių savaitraščiui.

Aleksas Šemeta nuo 1930 metų bendradarbiavo nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Rašė ne tik Šiaulių „Įdomiam Mūsų Momentui“, bet ir Šaulių sąjungos žurnalui „Trimitas“. Ypač aktyvus „Trimito“ bendradarbis buvo 1930-1932 metais, kai vadovavo Kauno šaulių būrio valdybai. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje Aleksas Šemeta tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje valdininku. 1928 metais susituokęs su Anele Kruglinskaite, kilusia iš Kauno apskrities.

Antrasis pasaulinis, sunaikinęs valstybes ir sugriovęs žmonių gyvenimus, paliko skaudžius pėdsakus ir Šemetų giminės istorijoje. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, 1944-aisais, Alekso ir Anelės šeima su keturiais vaikais Ramučiu, Laimute, Skirmante ir Gediminu pasitraukė į Vakarus. Po penkerių metų pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, 1949-aisiais Šemetų šeima gavo leidimą persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Apie suaižėjusius artimųjų, likusių Lietuvoje, likimus Aleksas Šemeta 1965 metais  laiške brolio Felikso žmonai Sofijai, 1929 metais emigravusiai į Argentiną, rašo:

1956 m. Šiauliuose mirė mano sesuo Anelė. 1963 m. liepos 8 d. Gubernijos geležinkelio stotyje buvo užmuštas mano brolis Ipolitas, kai ėjo į namus skersai pervažos. Jauniausias brolis Vytautas bolševikų buvo išvežtas į Sibirą ir ten pačioje Šiaurėje 11 metų išbuvo koncentracijos stovykloje. Iš ten grįžo palaužta sveikata ir dabar yra tikras invalidas.

Pats Aleksas Šemeta apie savo ir žmonos Anelės šeimą, radusią prieglobstį Amerikoje, šiame laiške praneša ir džiugių žinių:

Auginame penkis šeimos narius: sūnų Ramutį (esi jo krikšto motina), dukterį Laimutę. Ji jau 35 metų amžiaus, baigusi universitetą ir ištekėjusi už Vytauto Gaigalo, kuris yra Colorado universiteto profesorius, dukterį Skirmantę, kuriai jau 30 metų, netekėjusi, gyvena ji New Yorke, sūnų Gediminą, jau sulaukusį 25 metų. Dabar jis studijuoja universitete ir gyvena taip pat New Yorke. O jau čia, Amerikoje atsiradusi pagrandukė Audronė, kuriai sausį sukako 14 metų, gyvena su mumis. Kaip matai, keturių vaikų namuose jau nebeturime. Sūnus Ramutis baigė universitetą, gaudamas advokato laipsnį. Jis augina sūnų Kęstutį ir dukterį Laurą. Duktė Laimutė augina sūnų Kastytį ir dukterį Jūratę. Taigi, keturi anūkai!^[23]

Vaikų mokslo pasiekimai be abejo tėvus džiugina – visi baigė universitetą. Kad penkis vaikus išleistų į aukštuosius mokslus, Aleksui Šemetai teko daug dirbti. Nepaisant to, Aleksas Šemeta visada rado laiko lietuviškai veiklai. Šeimos narių liudijimu, Aleksas Šemeta buvo labai aktyvus visuomenininkas, daugelio lietuviškos veiklos organizacijų narys ir dalyvis. Iš prigimties būdamas veržlus, energingas optimistas, namiškių teigimu, jisai beveik nepraleisdavo nė vieno lietuvių kultūrinio renginio ar susitikimo. Apskritai, šeimos ir bičiulių prisiminimuose, Aleksas  Šemeta yra žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo ir siekė tiesos, meilės, draugystės^[24].

1956 metais su kitais įkūrė Clevelando lietuvių demokratinių grupių prezidiumą, buvo jo narys^[25]. Kadangi nuo jaunystės labai mėgo spaudos darbą, tai nuolat rašė ir Amerikos lietuvių spaudai. Savo straipsnius spausdino, kaip rašyta, Lietuvoje „Trimite“, „Šiaulių Momente,“ Amerikoje –  „Naujienose“ ir „Keleivyje“ pasirašydamas be pavardės, inicialais A. Š., Š.a., Alekso Smeltyniškio, Vaišnorio, Guberniškio ir Vaclovo Švendrio slapyvardžiais. 

Plačiau į spaudos darbą įsijungė Amerikoje.  Buvo nuolatinis „Naujienų“ dienraščio bendradarbis, rašantis iš Klivlando. Be paprastų vietos lietuvių gyvenimo žinučių, informacijų ir visuomeninių įvykių įvertinimo, išeivijos spaudoje Aleksas Šemeta yra parašęs nemažai straipsnių įvairiais visuomeniniais ir lietuviškos politikos klausimais.

Atsisveikinimo žodyje 1968 metais Alekso Šemetos žentas, dukters Laimutės vyras, filosofijos dr. Vytautas Gaigalas JAV lietuvių spaudoje rašė, kad nors A. Šemeta nebuvo baigęs jokios specialios mokyklos, jo visi rašiniai išsiskyrė sklandžiu, gyvu stiliumi ir reporterio pastabumu bei griežta logika.  Tad, anot dr. V. Gaigalo, Alekso Šemetos rašiniai „Naujienose“ buvo skaitytojų mėgiami ir visada laukiami.

„Eilinio partizano atsiminimai“ Alekso Šemetos rašyti 1957 metais Klivlande. „Naujienų“ laikraštyje atskirais skyriais publikuoti 1960 m. kovo-gegužės mėnesiais. Tai nėra absoliučiai dokumentinis pasakojimas, kuriame gausu reportažo elementų.

Iš pateiktos medžiagos tarpukariu rašytuose atsiminimuose, kuriuose dominuoja dokumentinis pradas, jau žinome, kad Aleksas buvo sužeistas, paskui dar bermontininkų suimtas ir kalinamas. Tačiau apie tai šiame kūrinyje, parašytame praėjus dvidešimčiai trejiems metams nuo pirmųjų atsiminimų parašymo, autorius nekalba.

Ir galima numanyti kodėl. Gyvendamas toli nuo savo gimtinės autorius mėgina sukurti meninį publicistinį kūrinį, skirtą Kužių partizanams. Todėl atskira šio kūrinio dalis, kur pasakojama apie išniekintą ir ranką prieš save pakėlusią merginą, nužudytą narsų moksleivį, gynusį savo tėvą, netgi neturi konkrečios vietovės įvardijimo. Netgi pagrindiniai šios dalies veikėjai – Algirdas, Vytautas, Danutė iš esmės yra labai romantizuoti ir beletrizuoti veikėjai. Galų gale aukų pagerbimas, atsisveikinimo scenos ir partizanų vado kalba laidotuvėse, šių dienų akimis, išsyk suprantama kaip literatūrinė raiška. Tad skaitant šitą Atsiminimų dalį nesunkiai atpažįstami autoriaus mėginimai kurti literatūrą, o ne rašyti dokumentinę publicistiką. Tai, kad autorius turėjo nemažai literatūrinių ambicijų ir sumanymų yra pasakojusi ir šios knygos sumanytoja ir mecenatė Alekso ir Anelės Šemetų jauniausioji dukra Audronė Šemetaitė-Murtaugh. Ji prisimena, kad jos tėvelis rašė romaną „Mėlynas Velnias“ (Blue Devil) apie lakūnus, jų kovas. O pagrindinė veikėja šio, deja, nebaigto rašyti literatūrinio kūrinio buvo moteris.

Kita vertus, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, reikėtų įvertinti laiko aplinkybę. Šie  Atsiminimai buvo rašomi praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo istorinių įvykių. Išgyvento laiko atšvaitai, praradimai, patirtys natūraliai veikia autorių ir jo refleksijas. Todėl suprantamas toks mišrus žanras, juo labiau, kad buvo planuojamas skelbti spaudoje kaip publicistikos kūrinys.

Dar viena aplinkybė, kurios nevalia nutylėti. Tai Kužių partizanų būrio vado Felikso Šemetos asmenybė. Bostono enciklopedijoje apie brolį Feliksą pateikiama tokia informacija: Feliksas Šemeta (1897 m. Šiauliuose–1936 m. rudenį bolševikų sušaudytas Derbento mst., Kaukaze), visuomenininkas. Baigė Šiaulių miesto m-klą. 1919 m. suorganizavo Kužių partizanų būrį ir jam vadovavo kovose su bermontininkais. Po to iki 1923 m. spalio pabaigos dalyvavo kovose su lenkais, eidamas šias pareigas: Skrajojančio partizanų būrio vado, I ekspedicijos būrio vado, Užfrontės partizanų būrio vado, Onuškio rajono vado, B skyriaus vado ir II partizanų grupės vado. Jo pasižymėjimai mūšiuose su lenkais įtraukti į Karo muziejaus šaulių sąjungos skyrių. Ryšium su atentatu prieš E. Galvanauską, pasitraukė į Latviją ir 1923 m. lapkričio 27 d. perėjo Latvijos-Rusijos sieną, kur bolševikų buvo suimtas, iki 1924 rugsėjo laikytas Lubiankos kalėjime Maskvoje, po to ištremtas 3 metams  į Solovkų koncentracijos stovyklą, vėliau dar 10 metų nutremtas į š. Sibirą ir 1936 sušaudytas^[26].

Atsiminimai rašomi ir publikuojami, kai Aleksas Šemeta žino, koks buvo tragiškas brolio likimas. Ir ko gero išgyvena Felikso netektį iki pat savo gyvenimo pabaigos. Todėl brolio, partizanų vado ir giminės, kurios šaknys gilioje Lietuvos bajorijoje, idealizavimas, šviesios spalvos, pakylėtas stilius autoriui, rašant šį kūrinį, buvo emocionaliai neišvengiami. Kaip ir kritiškas, galbūt vietomis pernelyg griežtas kai kurių istorinių faktų ar asmenybių vertinimas. Tad rengiant spaudai šią knygą, kurios tekstas rašytas daugiau nei prieš šešis dešimtmečius apie įvykius, vykusius prieš šimtą metų, buvo nutarta konteksto supratimui tekstą papildyti nuorodomis ir paaiškinimais. Juos parengė šių eilučių autorė.

Vis dėlto reikėtų atsakyti į klausimą kuo vertingas šis pasakojimas XXI amžiaus žmonėms? Pirmiausia ir ko gero neginčytina tiesa ta, kad autorius įamžino labai svarbius istorinius faktus, ne tik užfiksavo žmones, bet ir tam tikrais štrichais atskleidė jų charakterius. Pasakojime užfiksuoti apylinkių kaimų pavadinimai, vietovardžiai. Turbūt kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą, kodėl naudinga perskaityti Atsiminimus  šiandien?  Viliamės, kad ši knyga, kurios idėja priklauso Amerikoje gimusiai ir užaugusiai Šemetų jaunėlei Audronei, galbūt sustiprins Kužių miestelio gyvastį po šimto metų?

Dr. Vytautas Gaigalas atsisveikinimo žodyje^[27] rašė, kad Aleksas Šemeta buvo stiprių demokratinių pažiūrų žmogus ir demokratinės humanistinės idėjas gynė spaudoje ir gyvenime. Ir akcentavo, kad Aleksas Šemeta, savo gyvenimo kelią pradėjęs šiaudinėje Lietuvos kaimo pastogėje visą gyvenimą liko jautrus Lietuvos kaimiečio ir darbo žmogaus buičiai^[28].

Ir dar viena aplinkybė, kurios negalima apeiti.

Kaip šiais laikais dėl idėjų, minčių ginčijamės ir net pliekiamės interneto pievose, taip praėjusiojo amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje aktyvios oponentų diskusijos vyko išeivijos spaudoje. Taigi keletas sakinių apie tą trečią aplinkybę, kuri sukasi aplink Atsiminimus. 

Alekso Šemetos griežtas ir kritiškas kariuomenės vadų vertinimas sudėtingu 1919 metų laikotarpiu nepatiko (suprantama, kad neįtiko) vienam kariškiui, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkui Povilui Žiliui, kuris, kaip ir dera generolo adjutantui^[29], puolė, kaip sakytume šių dienų kalba, savo vado garbės ir orumo. Taip 1960 metų „Dirvos“ laikraščio 69-71 numeriuose Generalinio štabo pulkininkas Povilas Žilys paskelbė labai kritiškas publikacijas „Apie eilinio partizano prisiminimus“ bei „Apie priesaiką ir kitus nukalbėjimus“. Šiuos rašinius matyt inspiravo užgauti aukšto rango karininko jausmai dėl autoriaus samprotavimų apie karininko garbę, apdovanojimų skirstymą tarpukariu ir pan. O kur nuveda žmogaus įžeidumas, kokio griebiamasi argumentavimo aptarinėti neverta, nes tai matyt aišku nepaisant laiko juostų – kokiame amžiuje begyventume. Matyt dėl šių priežasčių šiose publikacijose į Atsiminimų autorių paleista nemažai kritikos strėlių, paramstytų tik Ad hominem principu, taip pat jose gausu aiškinimų, jog apskritai nėra buvę tokio Kužių būrio.

Žinoma, Aleksas Šemeta netylėjo. Savo atsakymus oponentui jisai publikavo „Naujienose“^[30]. P. Žilys nenustygo. Dabar jautėsi patsai įžeistas, nes Aleksas Šemeta savo atsakymuose parašęs, girdi, kad pulkininko štabas dabar yra jo nuosavo namo rūsyje. Taigi diskusija persikėlė net į 1961 metų vasario „Dirvos“ laikraščius^[31]. 

Tačiau tai jau atskiro straipsnio tema, kadangi ypač įdomus ir savitas yra abiejų oponentų tekstų argumentavimas laikmečio aspektu. Grįžtant prie Kužių partizanų būrio šiandien prisiminkime šimtmečiu užklotą laiką ir tuos žmones, kurie gynė savo namus, savo šeimas, savo apylinkę ir savo ką tik atgimusią Lietuvą. Alekso ir Ipolito Šemetų atsiminimuose, Šaulių sąjungos dokumentuose, kituose šaltiniuose įrašytos šių Kužių partizanų-šaulių pavardės ir vardai.

---

Kužių partizanai

Vilnius, 2019 m. gruodis

---

[1] LVIA f 669, ap.12, b. 100, l. 318, eilės nr.232.

[2] Kazys Ališauskas. Lietuvių kovos su bermontininkais, Karys, 1969, Nr.9-10.

[3] Lietuvių enciklopedija:Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, Bostonas, 1963, t. 29, 376-378

[4] Jonas Matusas, Šaulių sąjungos istorija, 1939

^[5] Kazys Ališauskas. Lietuvių kovos su bermontininkais, Karys, 1969, Nr.9-10.

^[6] Jonas Matusas, Šaulių sąjungos istorija, 1939; Pranas Saladžius, Lietuvos Šaulių sąjungą prisimenant, Karys, 1953, nr. 7-11.

^[7] Lietuvių enciklopedija: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, Bostonas, 1960, t. 20, p. 42-43.

^[8] Ibid.

^[9] V. Lesčius. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918-1920. Monografija. Vilnius, 2004, p.230.

^[10] Z.Lukauskaitė-Jasaitienė. Šiaulių partizanų štabas – okupantų siaubas. Įdomus Mūsų Momentas, 1936 rugsėjo 18, Nr.28

^[11] LVIA, f. 669, ap. 12, b. 106, l. 329 reg., nr. 374

^[12] LVIA, f. 669, ap. 12, b. 88, l. 329 ver., nr. 85

^[13] LVIA, f. 669, ap. 12, b. 94, l. 355 reg., nr. 147

^[14] LVIA, f. 669, ap. 12, b. 118, l. 373 ver., nr. 647

^[15] LVIA, f. 669, ap. 12, b. 136, l. 359 reg., nr. 543

^[16] Karo archyvas, 1925, Nr.2, p.220-221.

^[17] Ibid, p.221.

[18] JAV  lietuviai: biografijų žinynas: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2002,  II tomas, p.328.

^[19] A. Šemeta. Brolių Šemetų nepaprasti žygiai. Įdomus Mūsų Momentas, 1936,balandžio 26, Nr.16

^[20] A. Šemeta. Mūšis Smeltynės kaime. Įdomus Mūsų Momentas, 1936, gegužės 3, Nr.17

^[21] A. Šemeta. Šiaulietis partizanas bermontininkų nelaisvėje. Įdomus Mūsų Momentas, 1936,gegužės 17, Nr.19

[22] LNB rankraštynas, F5-1326, K. Bielinio fondas, p. 22-49.

^[23] Alekso Šemetos laiškas 1965 m. vasario, Šemetų šeimos archyvas.

[24] Vytautas Gaigalas. Atsisveikinimo žodis A. Šemetai, 1968 m. gruodis. Šemetų šeimos archyvas.

[25] JAV  lietuviai: biografijų žinynas: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2002, II tomas, p.328.

[26] Lietuvių enciklopedijos Lietuvių enciklopedija: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, Bostonas, 1963, t. 29, p.404.

[27] Aleksas Šemeta po sunkios ligos mirė Klivlande 1968 m. gruodžio 14 d.

[28] Vytautas Gaigalas. Atsisveikinimo žodis A.Šemetai, 1968 m. gruodis. Šemetų šeimos archyvas.

[29] 1921 metais baigęs Karo mokyklą, tarnavo kariuomenės vado adjutantu.

[30] Naujienos, 1960, Nr. 69-71; 173-180.

[31]  P. Žilys. Eilinis partizanas, kuris nenori matyti tiesos. Dirva, 1961 m. vasario 17, nr.20; 1961 m. vasario 22, nr.22.