Apie Šiaulių rajone veikusį Kužių partizanų būrį, padėjusį Lietuvos kariuomenei grumtis su priešu 1919 metų rudenį, Eilinio partizano atsiminimuose pasakoja įvykių liudininkas Aleksas Šemeta.
– Šautuvams dabar reikia 2 000 dėžių, o kulkosvaidžiams 1 000 dėžių.
Išgirdęs tokius skaičius, bermontininkas net lūpą prikando:
– Tai baisiai dideli kiekiai. Juk tiesiog neįmanoma per trumpą laiką tiek sukrauti į transporto priemones, – abejojo „prekiauti“ pasižadėjęs puskarininkis.
– Nėra jau taip baisu. Mes kiekvieną naktį galime paimti po 150 dėžių, ir tai lengvai. Iš sandėlio transporto priemonės bus arkliais kinkyti vežimai, o kur toliau ir kokiomis priemonėmis ar keliais tie šaudmenys keliaus, manau, jums neįdomu ir nėra svarbu žinoti.
xxx
Baigiant prikrauti trečią vagonėlį dėžių su šaudmenimis, kurie stovėjo kiek atokiau nuo sandėlių, iš kurių mes nešėme dėžes, aš, būdamas didžiulio sandėlio tarpduryje, pastebėjau, kad kažkokia šmėkla, trumpai pasirodžiusi ties atidarytomis durimis, skubiai dingo už sandėlio kampo. Nespėjau pamatyti ar tai kariškis, ar civilis. Tačiau aiškiai supratau, kad čia jau yra pašalinis asmuo, kuris ne tik nepageidaujamas, bet ir pavojingas. Ypač dar prisiminus Makso pasakymą, jog kam nors tik atsiradus veikimo plote, jei tai būtų kareivis, tai jį tuojau siųsti pas jį, arba jam pranešti, o jei tai būtų apsaugos viršininkas kapitonas, tai jį nedelsiant likviduoti, priešingai pražūtume visi.
Hermanas, neklausdamas jokių smulkmenų, žaibu ištraukė iš mano uždiržės „Parabelium“ ir nudūmė ton pusėn, kurion pagal mano pasakymą dingo nepažįstamasis. Felius su Ipolitu nubėgo ta kryptimi, kur kertasi kelias į sargybos būstinę, kad nežinomasis nespėtų pasiekti sargybos būstinės. Viskas vyko žaibo greičiu. Tik skubūs veiksmai išgelbėjo padėtį.
xxx
Pakrovus vagoną šaudmenų ir ant viršaus padėjus eilę pabėgių, nustatytą valandą jis buvo prikabintas prie traukinio ir kaip kelio remonto tarnybos tiekimo medžiagos vagonas išdundėjo reikiamon vieton.
Prieš pajudant vežimams iš pakrovimo vietos, Felius sumokėjo Maksui sutartą sumą pinigus, o šis, padėkojęs už pinigus, pažadėjo rytoj būti pas mus ir tartis dėl antrojo transporto.
Išsiuntus transportą Felius su Marčiumi išskubėjo tiesiai į Šiaulius, o mudu su Ipoliumi, grąžinę padvadas, nuskubėjome į namus, kuriuose radome belaukiančias susirūpinusias seseris. Mat ir jos suprato, kad daroma kažkas pavojingo, bet nereikalavo jokių pasiaiškinimų.
xxx
1919 m. nepriklausomybės kovų dalyvio, savanorio, buvusio išeivijos žurnalisto Alekso Šemetos knyga „Eilinio partizano atsiminimai“ Lietuvoje pasirodė praėjus 100 metų nuo istorinių įvykių. Knygos dalys buvo publikuotos JAV lietuvių išeivijos spaudoje prieš šešis dešimtmečius. Knygą parengė, komentarus ir paaiškinimus bei palydos žodį parašė doc. dr. Jolanta Mažylė. Knygos mecenatė – jauniausioji Aleksos Šemetos (1903-1968) dukra Audronė Murtaugh-Šemetaitė. Knygą išleido leidykla Bonus Animus.